M. Čižauskas apie „Mes užaugom!“: „Mūsų istorija – ne tik ašaros, bet ir bendras džiaugsmas“

Kovo 10-ąją Vilniuje vyksiantis renginys „Mes užaugom!“ – ne dar vienas proginis koncertas, o gyvas pasakojimas apie nepriklausomos Lietuvos istoriją ir mus joje. Dešimtis muzikantų ir skirtingų sričių kūrėjų suvienysiantis projektas taps visoje Lietuvoje nuo Vasario 16-osios vykstančio koncertų ciklo kulminacija.

„Tai nėra pasakojimas apie politiką – tai pasakojimas apie mus visus“, – sako renginio scenarijaus autorius, aktorius Marius Čižauskas. Anot jo, šiandien būtina jungtis, bendrauti ir stengtis suprasti kiekvieną. Atvirame pokalbyje jis pasakoja, kaip gimė „Mes užaugom!“ ir kuo kovo 10-osios vakaras didžiausioje Vilniaus arenoje bus išskirtinis.

Mariau, kada ir kaip gimė kartas ir miestus vienijančio koncerto idėja?

Sunku tiksliai prisiminti, nes rudenį įvykiai pradėjo suktis tokiu greičiu, kad nebeliko laiko net planuoti – viskas tiesiog vyko. Pamenu, pirmojo kultūros bendruomenės protesto metu tikrai neplanavau kalbėti, bet paskutinę sekundę prie manęs priėjo, sako: „Mariau, gal tu nori pasakyt kalbą?“, ir tiesiog… išėjau į priekį.

Panašiai buvo su šiuo koncertu. Vaikščiojome su Kultūros asamblėjos nariu Karoliu Kaupiniu ir jis mestelėjo mintį: „Mariau, reikėtų koncertą padaryti“. Taip ir dėliojomės tą planą vaikštinėdami: kur, kaip, kas galėtų dalyvauti… Gana greitai supratome, kad norime renginio, kurio ašis būtų ne politika. Tai neturi būti pasakojimas „prieš vienus“ ar „už kitus“. Ne, kurkime apie mus visus – tuos, kurie yra neabejingi savo šaliai ir jaučiasi užaugę kartu su ja.

Tai ir padiktavo pagrindinę mintį – prisiminti nepriklausomos Lietuvos istoriją. Tuos 35-erius metus, kurie buvo kupini visko: jautrumo, sėkmių, bet kartu ir labai juokingų ar piktų įvykių. Juos pasakosime per muziką, archyvinius vaizdus ir, svarbiausia, gyvus pasakojimus. Pabrėžiu – gyvus. „Mes užaugom!“ yra kvietimas bent vienam vakarui „išlįsti“ iš mobiliojo telefono, atsiplėšti nuo feisbuko rietenų ir tiesiog pabūti kartu.

Kokių sentimentų vedinas esi pats?

Gimiau 1988-aisiais. Pirmasis ryškus mano prisiminimas – Sausio įvykiai. Gyvenau Lazdynuose, visai šalia Televizijos bokšto. Tiesą sakant, dabar jau nebežinau, ar tai, ką matau savo sąmonėje, tikrai regėjau pro langą, ar tiems vaizdams įtakos turėjo vėlesni pasakojimai, laidos… Bet vieną faktą žinau tikrai: ilgą laiką sąmoningai atsisakiau žaisti kompiuterinius žaidimus, kuriuose buvo tankų. O žaidimų su jais, pamenu, buvo tikrai gerų (juokiasi).

Mudu su Karoliu esame panašaus amžiaus, mūsų sentimentai panašūs. Manau, kad tas mažo vaiko žiūros taškas yra būtinas, norint sukurti pasakojimą, kuris tiktų visai šeimai. Kiekvienas jame apčiuopęs kažką savo.

Kodėl muzika šiame pasakojime yra tokia svarbi?

Nepamirškime „Roko maršų“, kurie vedė žmones į laisvę. Manau, kad tos jėgos ir to vertybinio užtaiso pakartoti tiesiog neįmanoma – laikas jau kitas. Tačiau muzika mūsų laisvės kelyje suvaidino milžinišką vaidmenį. Ji tapo ta jėga, kuri apjungė jaunimą, pačias įvairiausias subkultūras ir alternatyvius balsus. Muzika tiesiogine prasme ištraukė žmones iš rūsių – ji suteikė drąsos ne tik parodyti, ką grojame, bet ir garsiai pasakyti, ką galvojame.

Šiandienos situacija yra visiškai kitokia, sakyčiau, netgi „išversta“. Jei anais laikais žmonės pamatė plyšį pro jį brovėsi į šviesą, tai šiandien mes jau ilgą laiką tą šviesą vertinę kaip savaime suprantamą, pradedam iš naujo permąstyti. Šis koncertas ir yra apie tai – apie priminimą ką turime ir apie paskatinimą branginti, prisiimant atsakomybę.

Grįžtant prie klausimo – taip, muzika visada buvo tai, kas įkvepia, drąsina ir telkia. Ji buvo svarbi tada, ji lygiai taip pat svarbi ir šiandien. Tačiau man labai svarbu pabrėžti: „Mes užaugom!“ nėra tiesiog dar vienas koncertas laisvės kovoms paminėti. Tai – pasakojimas apie jau nepriklausomos šalies istoriją ir mus joje. Žinoma, Sąjūdžio ar Sausio 13-osio niekada nepamiršim, tačiau po jų skambėsiantis pasakojimas bus pilnas linksmų, kurioziškų ir labai žmogiškų prisiminimų. Vakaras stovės ant trijų polių: muzikiniai pasirodymai, filmo „Pietinia kronikas“ režisieriaus Igno Miškinio iš archyvų iškapstyta unikali dokumentika ir gyvi žmonių liudijimai scenoje.

Kas tai per liudijimai?

Pavyzdžiui, aktorius Giedrius Savickas pasakos, kaip jis pirmą kartą išvažiavo į užsienį. Prisimins, kaip mes įsivaizduodavom užsienį – galbūt net medžiai Lenkijoje kitokie (juokiasi)? Savo liudijimais dalinsis ir Julius Sasnauskas, Dovilė Filmanavičiūtė, Rokas Kašėta, Neringa Rekašiūtė, Mantas Stonkus, Dovydas Pancerovas ir kiti labai įvairūs, skirtingas patirtis sukaupę žmonės, kurių asmeninės istorijos, nors unikalios, rezonuos daugeliui.

Taip visi kartu prisiminsime savo jaunos šalies istoriją – lyg vartydami šeimos fotografijų albumą. Verti, stabteli, prisimeni, nusišypsai, gal susigėsti, tuomet susigraudini. Bet vis tiek smagu pasižiūrėti, kaip gyvenom, vystėmės ir užaugom. Man atrodo, prisiminus paprasčiau prisiimti atsakomybę ir iš naujo įvertinti, ką turime. O įsivertinti ir susivokti šiame laike, kai keičiasi pasaulio tvarka, kai vyksta tokio brutalumo karas, ypač svarbu.

Ar pavyks su šiomis idėjomis pasiekti abejingąją visuomenės dalį?

Nuoširdžiai manau, kad jei žmogui mūsų šalies laisvė tiesiog nėra vertybė, vargu ar mes jį pakeisime ar kažkaip „perprogramuosime“. Jei žmogus pats nejaučia laisvos šalies svorio, tai jokie koncertai čia nepadės.

Tačiau yra kita grupė – žmonės, kurie galbūt yra šiek tiek pasimetę. Jie myli savo tėvynę, bet galbūt šiandien jaučiasi nusivylę, nedalyvauja protestuose, turi kitokias politines pažiūras ar tiesiog kitaip mato situaciją. Mūsų šalį visada į priekį vedė idealizmas – tas unikalus gebėjimas susitarti ir judėti pirmyn nepaisant visų nesutarimų ar skirtingų nuomonių.

Būtent tokius žmones aš ir noriu pakviesti. Noriu, kad jie išgirstų tas kitų kūrėjų istorijas, kurios yra visiškai žmogiškos ir gyvenimiškos. Jos ne apie politiką, o apie jauseną.. Tai tiesiog gryna asmeninė patirtis gyvenant laisvoje Lietuvoje. Tai yra tai, kas mus jungia labiau nei bet kokie lozungai.

Ar atskleisi, kokios muzikinės programos laukti? Kuo rėmėtės kviesdami tokius įvairius atlikėjus, kaip Free Finga, Alina Orlova, Šventinis Bankuchenas, Manfredas ir BIX?

Mane patį labiausiai intriguoja tai, kad kompozitorius Jievaras Jasinskis visiems kūriniams sukurs naujas aranžuotes ir jas gyvai sugros 20-ies žmonių orkestras „Vilnius JJAZZ Ensemble“. Tai bus visiškai kito lygio skambesys ir kokybė, kurios aš labai laukiu.

O programą dėliojome taip, kad joje susitiktų skirtingos eros ir stiliai. Pavyzdžiui, išgirsime kultinės Kauno muzikinio teatro grupės „Argo“ kūrinį, o Domantas Starkauskas atliks labai seną ir širdį veriančią Andriaus Mamontovo dainą, kurios daugelis galbūt net nėra girdėję. Alina Orlova ruošia „Kardiofono“ dainą, o kas imsis Vytauto Kernagio kūrybos, paliksiu paslaptyje. Dar galiu paminėti, kad bus labai įdomių jungčių tarp senosios ir naujosios kartos atlikėjų. Prikelsime kultinį krepšinio kūrinį, prisiminsime reivo kultūros Lietuvoje pradžią. Ir, su jauduliu sakau, „Mes užaugom!“ kulminacija taps naujas kūrinys, kurį dabar rašo viena populiariausių Lietuvos atlikėjų. Juk visi pamename legendinę „Paramos“ akcijos dainą „Būkim draugais“. . Pajutome, kad atėjo laikas ir mūsų kartai turėti savo bendrą, įkvepiančią dainą.

„Mes užaugom!“ – ne tik renginys sostinėje, bet ir Vasario 16-ąją prasidėsiantis koncertų ciklas, apraizgysiantis visą Lietuvą. Koks šio maratono tikslas?

Mums nuo pat pradžių buvo labai svarbu, kad šis projektas netaptų vien tik Vilniaus renginiu. Iš pradžių net galvojome pagrindinį koncertą daryti Kaune, kad žmonėms iš visos Lietuvos būtų patogiau suvažiuoti. Norėjome lyg atsidėkodami už laisvę sukviesti visus neabejingus ir palaikančius, tiesiog pabūti kartu.

Galiausiai dėl techninių poreikių ir arenų užimtumo nusprendėme finalinį akordą sugroti Vilniuje, tačiau kiti miestai dėl to tapo dar svarbesni. Supratome, kad „užaugome“ mes ne kurioje nors vienoje vietoje, o visoje šalyje. Kažkas užaugo Marijampolėje, kažkas – Pasvalyje, Klaipėdoje ar Kaune. Todėl tas maratonas per Lietuvą ir yra apie vietines bendruomenes. Renginiai turės savo žinutę: „Mes užaugom Rokiškyje“, „Mes užaugom Plungėje“. Tai proga pilietiškiems žmonėms susiburti savo miestuose, o tada ta bendra grandine, tuo tinklu, nuvilnyti iki Vilniaus.

Rodosi, galėtum užsiimti savo svarbiais, visuomenėje matomais darbais: aktoryste, stand-up kultūros puoselėjimu, tinklalaidėmis, o Nepriklausomybės atkūrimo dieną atšvęsti keliant trispalvę. Kodėl darai tai, ką darai?

Nuoširdžiai prisipažinsiu – kuo daugiau reikalų ir problemų iškyla organizuojant, tuo dažniau savęs klausiu: „Kam man to reikia?“. Tas klausimas visada išnyra, kai įsiveli į diskusijas, pasakai kalbą ar parašai postą, už kurį gauni ne tik palaikymo, bet ir nemažai neapykantos. Galvoju – juk galėčiau ramiai daryti savo darbus ir tiek.

Bet tiesiog esu toks: kai matau neteisybę, man užverda kraujas. Negaliu į tai žiūrėti pro pirštus. Matau tas nesibaigiančias rietenas socialiniuose tinkluose, matau, kaip žmonės atpranta bendrauti, būti kartu – viskas persikėlė į internetą. Tas susiskaldymas ir įtampos tapo tokios natūralios, kad aš tiesiog jaučiu prasmę daryti kažką, kas mus vėl fiziškai suvestų į vieną vietą.

Ar būnant aktyviu lengviau rasti atsakymus į klausimus, kurie neramina?

Su bičiuliais kažkada diskutavome, kas yra kultūra. Tai toks dažnas žodis, bet jį apibrėžti sunku. Gal kultūra yra ten kur žmonės susitinka ir žiūrėdami vieni į kitus atpažįsta save? Kuo labiau sugebėsime vieni kituose pamatyti save, tuo būsime stipresni. Kito kelio tiesiog nėra – tik jungtis, bendrauti, bandyti suprasti, užjausti, ypatingai tuos, kurie šiandien jaučiasi nusivylę ar nuliūdę. Gyvas susitikimas yra ypatingai svarbus. Ši proga neatsirado šiaip – ji susikūrė iš aplinkybių. Pamatai, kad tas impulsas svarbus ne vien tau, jis išjudina didžiulius procesus. Prie šio koncerto dirba daugybė žmonių: kiekvienas atneša savo šapelį į laužą, ir tuomet ugnis įsikūrena.

Džiaugiuosi savo kartoje matydamas tiek daug žmonių, kurie nebe tik sėdi ir bumba, bet nusprendžia patys daryti dalykus. Mes užaugom. Mes galime keisti visuomenę ir aplinką, kurioje gyvename. Viskas prasideda nuo to paprasto atsistojimo ir veiksmo.

Šiame koncerte bus daug spalvų. Tai nebus tik sausas vertybinis minėjimas. Mūsų šalies istorija – tai ne tik ašaros, tai ir juokas, ir kuriozai, ir bendras džiaugsmas. Bus faina, bus linksma, ir bus labai prasminga.