Kultūros bendruomenės protestas

Rugsėjo 25 d. prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros Simono Daukanto aikštėje Vilniuje įvyko didžiausias kultūros bendruomenės protestas Nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Protesto dalyviai aiškiai išsakė savo poziciją: Kultūros ministro portfelio atidavimas politinei partijai „Nemuno aušra“ kelia grėsmę Lietuvos laisvei, demokratijai ir saugumui. Kultūra yra gyva tautos atmintis, jos demokratinių vertybių pagrindas, atsparumo propagandai ir kovos su dezinformacija dalis.

10 val. prasidėjęs protestas subūrė tūkstančius žmonių. Tuo pat metu palaikymo protestai nuvilnijo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.

Proteste pasisakė Lietuvos kultūros atstovai ir atstovės iš skirtingas organizacijų bei kultūros sektorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir laureatės.

Tai buvo pirmas tokio masto kultūros sektoriaus protestas nuo Sąjūdžio laikų. Rugsėjo 23 d. surengtoje Kultūros bendruomenės protesto asamblėjoje pristatyta peticija dėl Kultūros ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“, kurią per keletą valandų nuo peticijos paskelbimo pasirašė daugiau nei 46 tūkst. žmonių.

Prezidentui Gitanui Nausėdai neatsižvelgus į protesto rekalavimus ir pritarus „Nemuno aušros“ kandidatui į Kultūros ministrus, Kultūros bendruomenės protesto asamblėja nutarė toliau tęsti pasipriešinimą su tuo pačiu reikalavimu: „Ne „Nemuno aušrai“ Kultūros ministerijoje“.

Protesto gairės

Būkime tikslūs. Mes nekalbame apie konkrečias kandidatūras ar finansavimą. Mūsų pozicija – vertybinė: Lietuvos kultūra ir Kultūros ministerija be „Nemuno aušros“.

Atsiverkime. Skelbiame įspėjamąjį streiką. Dažniausiai streikas reiškia užsivėrimą. Šįkart tai – įspėjimas, todėl raginame daryti priešingai. Atsiverkime. Atverkime savo įstaigas, aikštes, kiemus, organizuokime renginius. Parodykime Lietuvai, kiek joje daug kultūros, kokia ji laisva ir įvairi.

Naudokimės šūkiu. Pokalbiuose interpretuokime šūkį „Tai gali būti paskutinis kartas“, vildamiesi, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai reikia streikuoti ir reikalauti pagarbos. Nepamiršdami, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai kuriame ir buriamės laisvi.

Veikime plačiai. Spalio 5-ąją būkime matomi. Tegul bent po vieną palaikymo įvykį vyksta kiekviename Lietuvos mieste, miestelyje, kaime, vienkiemyje. Net ir savo namų lange galime išsikelti protesto ženklą ar prie durų prisikabinti įspėjamojo streiko manifestą. Pakvieskime kolegas parke dainuoti sutartines, miestelio bibliotekoje suorganizuokime susitikimą su rašytoju/a, dalinkimės savo kūryba, o per ją – kurkime bendrystę.

Veikime gyvai. Vykdykime veiklas realiose erdvėse ir tik tuomet dalinkimės jų atvaizdais virtualioje erdvėje. Žymėkime juos #kulturosprotestas. Vienas veiksmas realiame pasaulyje vertingesnis už dešimt veiksmų virtualiame. Tačiau jie taip pat itin vertingi!

Būkime matomi. Filmuokime, fotografuokime, aprašykime, transliuokime tai, kas vyksta. Dalinkimės tuo visais įmanomais informaciniais kanalais.

Tapkime forumu. Kvieskime žmones į renginius ir juose organizuokime pokalbius su susirinkusiaisiais. Kalbėkimės, kaip jaučiamės. Aptarkime, kas vyksta. Dėl ko nerimaujame? Kuo esate nepatenkinti? Kodėl verta veikti dabar? Parodykime, kad mokame kultūringai kalbėtis, diskutuoti, išklausyti.

Veikime vietoje. Kurkime įvykius ten, kur gyvename, arba ten, iš kur esame kilę. Grįžkime namo. Išreiškime poziciją nuoširdžiais gestais, akcijomis ar priimtiniausiais būdais, laikydamiesi įstatymų. Jei pritrūksta idėjų – ieškokime įvykių kaimynystėje, vykime į kitus miestelius, miestus, sostinę. Pajudėkime!

Nebijokime. Jei nuogąstaujate, kad galite nukentėti dėl išreikštos pozicijos, susisiekime kulturosbendruomenesprotestas@gmail.com. Surasime saugią protesto formą ir būdą.

Palaikykime vieni kitus. Burkimės į palaikymo grupes teritoriniu ar organizaciniu pagrindu. Viešinkime susibūrusias palaikymo grupes, net jei jose – tik trys žmonės. Tegu visa Lietuva pamato, kiek joje yra kultūros, kokia ji reikšminga ir jungianti.