Pranešime analizuojama besitęsianti kultūrinė krizė Slovakijoje, neseną Slovakijos meno tarybos perėmimo atvejį pasitelkiant kaip politinės intervencijos į viešai finansuojamą kultūrą pavyzdį. Bus aptarta, kaip kultūros politiką keičia teisės aktų pakeitimai, strateginiai personalo paskyrimai bei ideologiškai motyvuoti sprendimai, ir kaip panašūs mechanizmai ima reikštis kitose institucijose. Taip pat nagrinėjamos kultūros bendruomenės reakcijos – kolektyviniai veiksmai ir besiformuojanti nehierarchinė pilietinė platforma „Open Culture!“, suteikianti įžvalgų apie pasipriešinimo strategijas trapiose demokratijose.

Adam Straka – kino teoretikas ir platintojas. Nuo 2019 m. jis eina strategijos direktoriaus pareigas kino platinimo kompanijoje „Film Expanded“. Taip pat dėsto Bratislavos Menų akademijos Kino studijų fakultete ir yra pilietinės iniciatyvos „Open Culture!“ koordinacinės komandos narys.

Robert Špoták su Slovakijos meno taryba – pagrindine nacionaline meno ir kultūros finansavimo institucija Slovakijoje – susijęs nuo pat jos įkūrimo 2016 m., o pastaruosius dvejus metus ėjo direktoriaus pareigas. Anksčiau dirbo renginių produkcijos ir vadybos srityje.

Adam Straka ir Robert Špoták
Institucijų ardymas: Slovakijos meno tarybos atvejis

Šiuolaikinės autokratijos neatkartoja XX a. totalitarinių režimų – jos dažniausiai veikia ištuštėjusiame demokratijos rėme. Šiame pranešime bus kalbama apie tai, kaip Roberto Fico vadovaujama Slovakijos vyriausybė mėgina užgniaužti nepriklausomą žiniasklaidą, kokių pasekmių jau turėjo prieš žurnalistus nukreipta neapykantos kalba ir kaip ji netiesiogiai prisidėjo prie žmogžudystės. Taip pat bus aptariama, kaip, nepaisant šio spaudimo, nepriklausoma žurnalistika vis dar sugeba išlikti ir veikti tokiomis sąlygomis.

Tomáš Madleňák nuo 2020 m. dirba Jáno Kuciako tiriamosios žurnalistikos centre. Jis rengė reportažus apie teismo procesus, susijusius su Kuciako nužudymo byla, ir dirbo prie projekto „Kočnerio biblioteka“. Madleňákas buvo dviejų apdovanojimus pelniusių tiriamųjų komandų narys: 2020 m. – už publikacijų ciklą apie oligarcho Norberto Bödöro finansines schemas, o 2023 m. – už tarptautinį tyrimą apie Rusijos žvalgybą ir SIGINT operacijas Europos Sąjungoje. Šiuo metu jis daugiausia dėmesio skiria tarptautiniam nusikalstamumui, pinigų plovimui ir korupcijos byloms, tęsdamas nužudyto Slovakijos žurnalisto Jáno Kuciako palikimą.

Tomáš Madleňák
Žurnalistika rinkiminio autoritarizmo akivaizdoje

12:40-14:15

Vengrijos atvejis

Orbano metodas: kaip gimė ir suklestėjo Vengrijos neliberali demokratija?
Dániel Bartha

Nuo pasipriešinimo iki normalizacijos ir atgal
Gergely Nagy

Cenzūra ir reakcijos
Andrea Tompa

Diskusiją moderuos žurnalistas Šarūnas Černiauskas

Po 2010 m. Viktoras Orbánas kūrė savo neliberalios demokratijos sistemos modelį, perrašydamas konstituciją, keisdamas rinkimų įstatymus, silpnindamas teismų ir žiniasklaidos nepriklausomybę ir skirdamas lojalius asmenis į svarbiausius valstybės postus. Vis daugiau viešųjų išteklių ir valstybės sutarčių buvo nukreipiama verslo sąjungininkams, o vyriausybės komunikacija rėmėsi nacionalizmu, kultūros karo naratyvais ir nuolat kartojamais teiginiais apie išorės grėsmes. Žingsnis po žingsnio siaurėjo erdvė opozicijai, nepriklausomai žiniasklaidai ir pilietinei visuomenei.

Dániel Bartha nuo 2014 m. eina Euroatlantinės integracijos ir demokratijos centro (CEID) – ne pelno siekiančios, nepartinės analitinės minties laboratorijos Budapešte – prezidento ir direktoriaus pareigas. Nuolat skaito pranešimus ir paskaitas apie Centrinės Europos užsienio ir saugumo politiką, taip pat konsultuoja tarptautines įmones ir rėmėjus.

Dániel Bartha
Orbáno metodas: neliberalios demokratijos gimimas ir iškilimas Vengrijoje

Vengrijoje per penkiolika neliberalios demokratijos metų kultūros „imuninė sistema“ smarkiai nusilpo. Pirmais metais po 2010-ųjų menininkai ir kiti kultūros lauko darbuotojai stipriai priešinosi, tačiau galiausiai ėmė plisti pilkoji normalizacijos zona. Tuo pat metu ėmė rastis „pasipriešinimo infrastruktūros“, nors ir trapios. Kas iš jų liks, kai neliberalioji sistema pasibaigs?

Gergely Nagy – žurnalistas, redaktorius, rašytojas. Gyvena ir dirba Budapešte. Šiuo metu dirba portale Qubit.hu ir studijuoja doktorantūrą Budapešto ELTE universitete. Nagy yra „OFF-Biennále Budapest“ – didžiausios nepriklausomos šiuolaikinio meno iniciatyvos regione – vienas iš įkūrėjų. Jis prisidėjo prie kelių išsamių tyrimų apie meno ir žodžio laisvės būklę Vengrijoje, taip pat yra „Critical Culture“ grupės narys, organizuojančios diskusinius renginius apie šiuolaikinės kultūros situaciją šalyje.

Gergely Nagy
Nuo pasipriešinimo iki normalizacijos ir atgal

Pranešime apžvelgiamos pastarųjų penkiolikos metų cenzūros formos Vengrijos kultūros lauke – tiek vadinamoji minkštoji cenzūra, tiek autocenzūra. Taip pat aptariamas kūrybinės bendruomenės ir pilietinės visuomenės atsakas, jo kontekstas ir pasekmės.

Andrea Tompa – pripažinimą pelniusi vengrų rašytoja, akademikė ir teatro kritikė. Gyvena Budapešte. Buvusi pagrindinio teatro žurnalo „Színház“ („Teatras“) redaktorė, prestižinės Széchenyi literatūros ir meno akademijos narė. Baigusi rusų literatūros studijas Budapešte, Tompa pradėjo karjerą publikuodama teatro kritiką ir publicistinius tekstus bei dėstydama performansą savo gimtajame Klužo / Koložvaro mieste Rumunijoje.

Andrea Tompa
Cenzūra ir reakcijos

15:15-17:00

Moldovos atvejis

Tarnauti Maskvai: Rusijos įtaka Moldovoje
Măriuța Nistor

Kaip Moldova (per)brėžia savo kelią narystės ES link
Vlada Ciobanu

Kino centras kaip kino bendruomenės politinis gelbėjimasis
Valentina Iusuphodjaev

Diskusiją moderuoja politologas Vytis Jurkonis

Kodėl Rusija siekia veikti Moldovos politinę situaciją ir kokiomis priemonėmis ji tai daro? Kokių rezultatų yra pasiekusi? Ir kaip į šią grėsmę reagavo žurnalistai, pilietinė visuomenė bei valstybės institucijos, sugebėjusios mobilizuotis ir priešintis Rusijos Federacijai?

Măriuța Nistor – žurnalistė tiriamosios žurnalistikos leidinyje „Ziarul de Gardă“. Ji yra dviejų slaptų tyrimų bendraautorė, kartu su žurnaliste Natalia Zaharescu atskleidusi Rusijos Federacijos kišimąsi į Moldovos rinkimus. Tyrimas „Kremliaus skaitmeninė armija“, paskelbtas prieš 2025 m. parlamento rinkimus, atskleidė, kaip Rusijos Federacija sukūrė socialinių tinklų dezinformacijos tinklą prorusiškiems naratyvams skleisti, o dalyviai už tai gaudavo mėnesinį atlygį.

Măriuța Nistor
Tarnauti Maskvai: Rusijos įtaka Moldovoje

Pranešime gilinamasi į Moldovos integraciją į Europos Sąjungą: kaip teisinės reformos paverčiamos realiais pokyčiais kasdieniame gyvenime, kaip visuomenės fragmentacija sudaro sąlygas manipuliacijoms ir kodėl tikras skaidrumas bei piliečių dalyvavimas yra esminiai veiksniai siekiant atsispirti poliarizacijai ir dezinformacijai.

Vlada Ciobanu – Politikos ir reformų centro programų direktorė, dirbanti skaidrumo ir viešojo dalyvavimo stiprinimo srityje. Jos veikla apima tiek vietos iniciatyvas – ji padeda aktyvistams įvairiuose Moldovos regionuose telkti bendruomenes – tiek nacionalinį lygmenį, prisidedant prie teisėkūros procesų ir ugdant valstybės tarnautojų kompetencijas atviros, dalyvaujamosios valdysenos srityje. Ciobanu tyrimų interesai apima viešąsias erdves, dalyvaujamuosius metodus, sovietmečio architektūrą ir urbanistinę plėtrą.

Vlada Ciobanu
Kaip Moldova (per)brėžia savo kelią narystės ES link

Pranešime bus pateikta glausta Moldovos kino lauko apžvalga nacionalinės kultūros ir visuomenės kontekste: pagrindiniai faktai apie šalies kiną, jo iššūkiai, poveikis ir dabartinės tendencijos. Bus keliamas klausimas: ar Moldovos kino industrija šiandien pirmiausia yra pramoga, ekonomikos variklis ar nacionalinio saugumo klausimas?

Valentina Iusuphodjaev nuo 2005 m. dirba nepriklausoma vaizdo ir kino prodiusere, sėkmingai prodiusavusia daugybę filmų. 2021 m. ji tapo Moldovos nacionalinio kino centro direktore ir įgyvendino reikšmingas reformas: pakeitė finansavimo taisykles, sutelkdama dėmesį į skaidrumą, koprodukciją ir projektų kokybę, įvedė „pitch“ pristatymus ir tarptautines vertinimo komisijas. Jos iniciatyva taip pat buvo ratifikuotos nauja Europos koprodukcijos konvencijos versija bei Europos audiovizualinio paveldo konvencija.

Valentina Iusuphodjaev
Moldovos kino laukas kaip nacionalinės kultūros ir visuomenės dalis

17:20-17:40

Agnietės Lisičkinaitės performansas Kolektyvinis protesto šokis Vol. 3

Forumo metu šokio menininkė Agnietė Lisičkinaitė pristatys meninį vyksmą, paremtą dalyvavimo estetika. „Kolektyvinis protesto šokis Vol. 3“ čia transformuojamas į vieno kūno protestą, kuriame Agnietė tampa bendruomenės judesio, kūno ir įtampos nešėja. Ilgos trukmės, repetityvi choreografinė partitūra grindžiama iškeltų rankų pozicija – protesto judesiu, kuris visada balansuoja tarp ištvermės, pažeidžiamumo ir neišvengiamos kūniškos įtampos. Nors šokį šį kartą atlieka viena šokėja, vyksmas išlieka kolektyvinis savo prasme. Žiūrovai kviečiami prisijungti iškeldami rankas – taip įkūnydami tylų solidarumo veiksmą ir laikinai perimdami dalį menininkės kūne susikaupusios įtampos. Šis paprastas, aiškus, lengvai atpažįstamas protesto gestas tampa bendru kūnišku nepritarimo dabartinei situacijai išreiškimu.

Agnietė Lisičkinaitė
Kolektyvinis protesto šokis Vol. 3

17:40-19:20

Sakartvelo atvejis

Sakartvelo protestai – pilietinio pasipriešinimo dešimtmečiai
Nata Dzvelishvili

Kokiais metodais veikia „Gruzijos svajonė“?
Zaal Buba Tchkuaseli

Kaip nuo „Sakartvelo kinas pavojuje“ atsidūrėme „Sakartvelas pavojuje“
Tekla Machavariani

Diskusiją moderuoja kino režisierius Artūras Jevdokimovas

Kodėl kartvelai nuolat sugrįžta į gatves? Ko išmokta per dešimtmečius trunkančius protestus? Ir kaip atpažinti akimirką, kai tikroji demokratija ima virsti jos imitacija? Pranešime nagrinėjama audringa Sakartvelo protestų istorija – tikra pilietinio pasipriešinimo drama. Dabartinių įvykių fone bus analizuojama, kaip keitėsi pasipriešinimo formos, kas jas iki šiol palaiko ir ką dabartinio judėjimo dinamika atskleidžia apie šalies demokratinę trajektoriją.

Nata Dzvelishvili – žurnalo „INDIGO“ vadovė. Gyvena ir dirba Tbilisyje, Sakartvele. Ji turi daugiau nei dešimties metų patirtį medijų valdymo srityje ir yra inicijavusi daugybę projektų, skirtų stiprinti medijų etiką ir raštingumą, gerinti prieigą prie viešųjų erdvių ir praturtinti šalies kultūrinį gyvenimą. Dzvelishvili bendradarbiauja su plačiu vietos ir tarptautinių organizacijų spektru: rengia analitines ataskaitas ir studijas, skaito paskaitas ir kuria edukacines programas.

Nata Dzvelishvili
Protestai Sakartvele – pilietinio pasipriešinimo dešimtmečiai

Pranešime aptariama, kaip geopolitika formuoja Sakartvelo užsienio politiką, taip pat pateikiama socio­kultūrinė ir populiariosios kultūros perspektyva bei jos įtaka valstybės tarnybai. Tchkuaselis pasidalins įžvalgomis, sukauptomis dirbant žurnalistikos srityje, Užsienio reikalų ministerijoje ir Valstybės tarnybos biure. Taip pat bus nagrinėjami palyginamieji Sakartvelo ir Lietuvos aspektai bei šiandien ryškėjantis Sakartvelo politinis poslinkis Rusijos Federacijos link.

Zaal Tchkuaseli – pagal išsilavinimą žurnalistas. 2013–2019 m. dirbo Sakartvelo užsienio reikalų ministerijoje, o 2019–2020 m. – Valstybės tarnybos biure. Tchkuaseli yra daugybės karinei analizei skirtų straipsnių, publikuotų įvairiose žiniasklaidos priemonėse, autorius, Sakartvelo karinio tinklaraščio „MILITARIUM“ redaktorius ir ilgametis Lietuvos karinės enciklopedijos „Military-today.com“ (2009–2021) bendradarbis.

Zaal Tchkuaseli
Kokiais metodais veikia „Gruzijos svajonė“?

Šiame pranešime pristatoma kino ir meno pasipriešinimo judėjimo istorija, prasidėjusi beveik prieš trejus metus – dar prieš didžiąsias protesto akcijas ir oficialų posūkį link autokratijos. Bus pasakojama, kaip kino kūrėjai ir menininkai pirmieji atpažino demokratijos nuosmukio ženklus, kaip jie organizavosi į juos reaguodami ir kaip jų kūrybinis darbas tapo svarbia pasipriešinimo forma. Taip pat bus nagrinėjama, kaip diktatūros dažnai prasideda nuo bandymų nutildyti kultūrą – nukreipiant spaudimą į menininkus, nutildant kritiką ir mėginant kontroliuoti naratyvą – ir kaip šis modelis ėmė ryškėti Sakartvele.

Tekla Machavariani – Sakartvelo prodiuserė ir „Nushi Film“ įkūrėja. Ji yra DOCA ir Sakartvelo kino instituto narė, o 2020 m. buvo atrinkta į „Emerging Producers“ programą. Jos filmografijoje – „Holy Electricity“, apdovanotas „Auksiniu leopardu“, „Drawing Lots“ (Roterdamas), „Comets“ (Toronto kino festivalis) ir „Before Father Gets Back“ (Šefildas). Per edukacines programas „Nushi Film“ taip pat remia jaunuosius Sakartvelo kino kūrėjus.

Tekla Machavariani
Kaip nuo „Sakartvelo kinas pavojuje“ priėjome prie „Sakartvelas pavojuje“

10:10-11:30

Lietuvos kultūros asamblėja: priežastys ir pamokos
Dagnė Vildžiūnaitė, Karolis Kaupinis ir Gediminas Užkuraitis

Lenkijos antrojo pasaulinio karo muziejus: istorijos ir politikos sankirta
Paweł Machcewicz (Lenkija)

„Suvienytos Estijos“ istorija arba kaip pavergti priešus ir paveikti žmones
Eero Epner (Estija)

„Mūsų prioritetas – smurtas“: įstabiai akivaizdžios Latvijos populizmo priežastys
Alise Zariņa (Latvija)

Gruodžio 6 d., ŠEŠTADIENIS

Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus yra didžiausias istorijos muziejus Lenkijoje. Jis taip pat tapo vienu svarbiausių mūšio laukų kovoje dėl istorinės atminties ir istorijos politikos. Vyriausybė, vadovaujama partijos „Teisė ir teisingumas“, iš pradžių mėgino užkirsti kelią muziejaus atidarymui plačiajai visuomenei, o vėliau, 2017 m. perėmusi jo kontrolę, įgyvendino politiškai motyvuotus pagrindinės ekspozicijos pakeitimus.

Prof. habil. dr. Paweł Machcewicz – istorikas, profesorius Varšuvos Lenkijos mokslų akademijos Politikos studijų institute. Nuo 2008 iki 2017 m. jis buvo Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejaus steigiamasis direktorius. Pagrindinės tyrimų sritys – Antrasis pasaulinis karas, Šaltasis karas, komunistiniai režimai Vidurio ir Rytų Europoje bei šiuolaikinė istorijos politika.

Prof. habil. dr. Paweł Machcewicz
Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus: istorijos ir politikos kryžkelė

Šiame pranešime bus dalijamasi teatro grupės „NO99“ patirtimi ir 2010 m. įgyvendintu performatyviu politiniu projektu „Suvienyta Estija“. Bus aptarta, kaip ši meninė akcija atskleidė populizmo veikimo mechanizmus ir parodė, kokiu būdu kultūriniai įrankiai gali formuoti politinę vaizduotę ir skatinti pilietinį įsitraukimą.

Eero Epner – teatro dramaturgas, žurnalistas ir meno istorikas. Kaip teatro dramaturgas dirbo teatre „NO99“ (2004–2018) ir kituose teatruose.

Eero Epner
„Suvienytos Estijos“ istorija, arba kaip susirasti priešų ir daryti įtaką žmonėms

Pranešime Alise Zariņa aptaria politinius procesus, lėmusius nesėkmingą (tačiau, deja, tik atidėtą) bandymą pasitraukti iš Stambulo konvencijos, ir analizuoja, kokį svarbų vaidmenį šiuose politiniuose žaidimuose vaidino moterų teisės bei kaip į tai reagavo visuomenė. Autorė pateikia subjektyvų žvilgsnį į dabartinę Latvijos politinę situaciją ir kryptis, kuriomis linkusios eiti pagrindinės šalies partijos, aptaria, kaip iš dabartinės perspektyvos atrodo artėjantys rinkimai. Taip pat analizuojama populiariausia problemiškų nuomonės formuotojų ir politikų retorika bei tai, kaip ją tiesiogiai veikia mažiausiai mėgstamos kaimyninės šalies įtaka.

Alise Zariņa – Latvijos kino kūrėja, rašytoja ir aktyvistė. Kaip viena iš naujų balsų šiuolaikiniame Latvijos kine, ji išsiskiria drąsa nagrinėti sudėtingas temas. Jos atvirai reiškiama vieša pozicija ir aktyvistinė veikla įvertinta Latvijos PEN apdovanojimu. Zariņa aktyviai organizuoja ir dalyvauja protesto grupėse, sutelkiančiose dėmesį į žmogaus teises, ypač moterų teisių ir aplinkosaugos srityse. Šiuo metu ji dirba prie savo trečiojo ilgametražio filmo „Not My War“, kurio veiksmas vyksta 2022-ųjų Latvijoje. Filme nagrinėjama, kaip to laiko įvykiai pakeitė žmonių santykį su savo šalimi ir patriotizmo samprata.

Alise Zariņa
„Mūsų prioritetas – smurtas“: stebėtinai akivaizdžios Latvijos populizmo priežastys

11:50-13:50

Anarchitektūrinė grandinė: kultūrinės taktikos kariaujančioje Ukrainoje
Maria Noshchenko (Ukraina)

Naudojant liaudies kultūrą: suklastotos tradicijos kaip propagandos įrankis
Adrian Stoicescu (Rumunija)

Socialdemokratijos žlugimas ir populizmo išaugimas Čekijoje
Jakub Bakule (Čekija)

Remdamasi Kultūros paviljono – Kyjive steigiamo kultūros centro – pavyzdžiu, Marija Noščenko kalbės apie kultūrines taktikas Ukrainoje karo metu – apie tai, kaip nuolatinio nestabilumo sąlygomis susipina lėšų rinkimo kultūra, bendruomenių inicijuotos erdvės, situacinės praktikos ir produktyvus anarchizmas.

Marija Noščenko – tyrėja ir kuratorė, gyvenanti Kyjive, Ukrainoje. Šiuo metu ji dirba nepriklausomoje architektūros ir kultūros studijoje „Forma“ („ФОРМА“) ir Kultūros paviljono komandoje. Savo tyrimuose daugiausia dėmesio skiria skaitmeninėms humanitarinėms studijoms ir politinių vaizdinių analizei.

Marija Noščenko
Anarchitektūrinė grandinė

Pastaraisiais metais Rumunijoje liaudies kultūra pasitelkiama tokiais būdais, kurie peržengia tradicinės praktikos ribas. Kraštutinių dešiniųjų judėjimas, dabar atstovaujamas ir parlamente, savo vizualinėje komunikacijoje gausiai naudoja liaudies kostiumus ir papročius, siekdamas įgyti rinkiminį pranašumą. Tačiau ši „liaudiška“ estetika dažnai būna dirbtinė ir daugiausia naudojama kaip fonas ideologinei darbotvarkei, turinčiai mažai ką bendro su autentiška liaudies kultūra. Pranešime bus aptariami keli tokio dirbtinai konstruojamo liaudies vaizdinio pavyzdžiai – strategija, tapusi įprastu būdu kurti emocinį ryšį su rėmėjais, palaikančiais kraštutinių dešiniųjų naratyvus.

Dr. Adrian Stoicescu – Bukarešto universiteto etnologijos docentas, dėstantis liaudies kultūrą ir literatūrą, taip pat skaitmeninę antropologiją. Antrą kadenciją yra Rumunijos kultūros ministerijos sudaromo Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos nacionalinio komiteto narys.

Dr. Adrian Stoicescu
Naudojant liaudies kultūrą: dirbtinai kuriamos tradicijos kaip propagandos įrankis

Čekijoje socialdemokratai kadaise buvo dominuojanti politinė jėga, tačiau šiandien jų politinėje scenoje beveik nelikę. Nors dauguma šalies rinkėjų vis dar linksta į kairę, socialdemokratus visiškai nustelbė populistinės jėgos. Pranešime bus aptariamos priežastys, nulėmusios partijos rinkėjų balsų praradimą, praleistos galimybės bendradarbiauti su kultūros sektoriumi ir kitos pamokos, kurias galima išmokti iš Čekijos politinės patirties.

Baigęs politologijos doktorantūrą, Jakub Bakule kurį laiką dirbo Kultūros ministerijoje – buvo pagrindinis Valstybinės kultūros politikos 2021–2025 m. ir maždaug 230 mln. eurų vertės Nacionalinio gaivinimo plano kultūros komponento autorius. Vėliau Bakule dirbo laisvai samdomu analitiku ir projektų vadovu. Turi dvi kates. Eina Kultūros ir kūrybinių industrijų federacijos prezidento pareigas – ši organizacija siekia stiprinti kultūros plėtrą Čekijos Respublikoje.

Jakub Bakule
Socialdemokratijos žlugimas ir populizmo augimas Čekijoje

14:50-15:20

Studentų protestai ir keturi Serbijos demokratinės tranzicijos klajonių dešimtmečiai (1988-2025)
Boris Varga (Serbija)

Kol kas viskas gerai: Slovėnijos demokratijos atsparumas ir sisteminės problemos 2008-2025 m.
Luka Lisjak (Slovėnija)

Kuo čia dėta kultūra?
Miljenka Buljevic (Kroatija)

Kaip meno institucijos gali sukurti atsparumą biudžetų karpymams?
Kirsten van den Hul (Nyderlandai)

Serbijoje jau daugiau nei metus tęsiasi studentų ir pilietiniai protestai prieš prezidento Aleksandro Vučičiaus autoritarinę valdžią ir jo korumpuotą artimiausią aplinką. Protestus paskatino neseniai renovuotos Novi Sado geležinkelio stoties stogo griūtis, dėl kurios žuvo 16 žmonių. Režimo žiaurumas protestuotojų atžvilgiu rodo, kad valdžia neketina taikiai perduoti įgaliojimų.

Boris Varga – politologas ir žurnalistas. 2012 m. Belgrado universiteto Politikos mokslų fakultete (Serbija) apgynė daktaro disertaciją. Ilgametis kelių tarptautinių bei regioninių žiniasklaidos priemonių („BBC Ukrainian“, „Al Jazeera Balkans“, „Vreme“, „Autonomija“) bei nevyriausybinių organizacijų (Serbijos Helsinkio žmogaus teisių komitetas, Tarptautinių santykių forumas, Nepriklausoma Vojvodinos žurnalistų asociacija) bendradarbis. Savo žurnalistinėje ir analitinėje praktikoje daugiausia gvildena tarptautinius klausimus, buvusių Jugoslavijos respublikų ir buvusios Sovietų Sąjungos erdvę.

Boris Varga
Studentų protestai ir keturi Serbijos demokratinės tranzicijos klajonių dešimtmečiai (1988–2025)

Pranešime apžvelgiama, kaip Slovėnijos visuomenei pavyko išvengti nuslydimo į autoritarizmą – grėsmę, kylančią iš įvairių politinio spektro pusių. Bus nagrinėjami pokyčiai nuo 2011 m. iki šių dienų.

Luka Lisjak Gabrijelčič – Slovėnijos istorikas, rašytojas, vertėjas ir politikos apžvalgininkas. Kultūros žurnalo „Razpotja“ redaktorius ir „Eurozine“ – Europos kultūros žurnalų tinklo – redakcinės tarybos narys. Monografijos „A History of Modern Political Thought in East Central Europe, 1918–2018“ (OUP, 2018, kartu su Balázs Trencsényi ir kt.) bendraautoris.

Luka Lisjak Gabrijelčič
Kol kas viskas gerai: sisteminės problemos ir demokratijos atsparumas Slovėnijoje, 2008–2025

Kultūra nėra dramblio kaulo bokštas, atsiribojęs nuo visuomenėje vykstančių politinių procesų. Vienaip ar kitaip ji yra erdvė, kurioje atsispindi socialinės vertybės. Laisvoje visuomenėje kultūra dažnai lieka beveik nepastebėta, o autoritarinėje – retai kada paliekama nuošalyje. Panašiai galima kalbėti ir apie pilietinę visuomenę. Trys naujausios Kroatijos istorijos epizodai parodo pamažu įsigalinčio fašizmo šioje šalyje trajektoriją – procesą, kurį šiandien dar labiau skatina platesnė politinė aplinka ir jos dinamika.

Miljenka Buljević – kultūros darbuotoja ir vertėja. Gyvena Zagrebe, Kroatijoje. Kultūrų skatinimo asociacijos „Kulturtreger“ ir literatūros klubo „Booksa“ Zagrebe bendraįkūrėja. Anksčiau ėjo „Operation City“ – 35 nepriklausomų Zagrebo kultūros ir jaunimo organizacijų asociacijos – pirmininkės pareigas, taip pat vadovavo nepriklausomų kultūros organizacijų nacionaliniam tinklui „Clubture Network“. Buljević taip pat yra „Eurozine“ – Europos kultūros žurnalų tinklo – patikėtinių tarybos narė.

Miljenka Buljević
Kuo čia dėta kultūra?

Pokalbyje su darbą „DutchCulture“ baigiančia Kirsten van den Hul plėtosime temą apie meno ir kultūros lauko institucijų tarpusavio bendradarbiavimą ir veikimo tinklų mezgimą, apie kultūros tarptautiškumo svarbą miestams ir valstybėms ir apie tai kiek resursų reikalauja aktyvizmas. Pokalbį ves „Rupert“ meno centro kuratorė Monika Lipšic.

Kirsten van den Hul vadovauja „DutchCulture“ – tarptautiniam kultūrinio bendradarbiavimo tinklui ir kompetencijų centrui. EUNIC (ES nacionalinių kultūros institutų tinklo) prezidentė. Prieš prisijungdama prie „DutchCulture“ dirbo nepriklausoma konsultante savo įkurtoje įmonėje „The Change Agent“, įgyvendindama įvairius pokyčių projektus, daugiausia viešajame sektoriuje. Būdama parlamento nare daugiausia dėmesio skyrė kultūrai, švietimui, lyčių lygybei, užsienio prekybai ir vystomajam bendradarbiavimui. Studijavo ir dirbo Tunise, yra sukaupusi didelę darbo patirtį Rytų Europoje ir MENA regione. Knygos „(S)hevolution“ autorė.

Kirsten van den Hul
Kaip meno institucijos gali tapti atsparesnės biudžeto mažinimui?